Stasys Anglickis (1905–1999) – poetas, pedagogas, visuomenės veikėjas, Žemaičių rašytojų sąjūdžio organizatorius. 1927 m baigė Telšių mokytojų seminariją, 1932 m. – germanistikos studijas Vytauto Didžiojo universitete. Dirbo mokytoju, gimnazijos direktoriumi. 1931–1969 m. išleido 7 poezijos rinkinius, 1972 m. – rinktinę „Žemė ir želmenys“. 1938 m. Kaune sudarė žemaičių rašytojų prozos ir poezijos antologiją „Žemaičiai“.
Truobalė pri opės
Vies truobalē čioprīna pašiaušė.
Sens eso, kap latožis, nudrėbės par kuota.
Metu peilē lig kraujė nugrondė pakauši
Ož skuolas ėr ož dounas pasenosė plota.
Jauno būdams aš pats ton truobalė pri opės
Sokėrtau ėš velniuonėšku rōstu.
Puo dėrvuonus aš akmėnis raustiau kap ruopės.
Šēs laikās tuokė vėina akmens dešimtės ėšsėgōsto.
Bova galės kap vondens ėr sekies ba vėina…
Merga vešlė dėdlē nuveiziejau par patė.
Ėr nušvėta truobalės nurūkosės sėinas,
Kad ana pėrma karta če kuojė pastatė.
Biega opės. Čiorlena pruo gala truobalės.
Lēduos vasaras, žėimas, pavasarē vešlė.
Auga mėižiu auksėniu dėrvalės,
Auga sūnā, dokteris rūga kap tešlas.
Vuo kad pauga – stėprībės nabova kor dietė.
Vėsė akmėnis rautė nuoriejė, draskītė pliešėma.
Vėsė truoba ėr patė, kap ouga ėšsėrposė, geidė torietė,
Svėrna pėlna grūdū, vasaruojaus prikrauta kluojėma.
Bat dėrvuonā jau bova vėsė ėšdraskītė,
Ėr kap ruopės išraustītė akmėnis bova.
Ėr nablėka žaliūkams sūnams, kon truobalie pri opės darītė,
Ėr sapnā aple dėdėlė laimė kap dūmā pražova.
Vėins, pražėlosi tieva truobalie palėkės,
Ėšsėpluovė i pašali žemės par jūrės;
Kėts, kap rodėni avėns, blaškītėis ožnėkės,
Vīdams laimė apgaulė, i miesta ėškūrė.
Vėins lėkau če, pasenės, solinkės.
Riemou degėn ismegosi šuona.
Vuo laukū, tėik laukū nugīventu aplinkou…
Vėsa žemė kaimīnu – dėrvuonā!
* * *
Aš jums dar nieka nasakiau aple ton sala,
Bornuos napradariau aple prižielosi karklīna.
Veiziek – tėn ontis nusklėndė i bala,
Nukrimt kap velienas, nūmestas i ajerīna.
Anuos tėn lėzdus neš ėš atlašiū ėr smėlgu
Ėr vākus ont kiaušēs kanapietās per.
Geltuonus, kap kiaušīnė, ontīčius ėšved naožėlga
Anuos ėr galvas i maurouta vondėni lig dogna ner.
Tėn tuoks tīliejėms, kelnės atsėraitės,
Puo sėitovas, puo ėštakas, puo maurus braida;
Tėn tuoks klegiejėms žėlvitēs apžielosiuos pašlaities
Ėr tuoks tauškiejėms balsa ėš lonkuos i lonka svaida.
Truobalė tėn, solinkosi i kopra,
Puo tuopuolēs ėr puo klevās kap senė kiūta.
Retā pruo soglaustas šakas auksėnēs pėrštās saulė papeš anuos čiopra,
Retā padraska vies keporė ėš šiaudū ėr ėš kluosčiū pasiūta.
Vākū tėn kopėtas puo kėima mietuos
Ėr pelkės vondėns puo lītaus ėšdīkė taška.
Gīvenėms tėn, kap tas šimtmietis sienis, ein ėš lieta,
Vākā nu vondėns prisemtū pelkiu nabtaška.
Aš jums dar nieka nasakiau aple torpīna,
Aple tas aplatas, tas ganiavas, tas pėivas,
Kor moskolingas ronkas kel i dongo ōžoulīnā,
Kor žemīn klump baltās žėidās apkrautas ėivas.
Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia
